Liucija Kolpak
Kaip ir visus spec. poreikius, pirmieji pamato mokytojai, kurie dirba su vaikais, visi dalykininkai, kurie ateina. Disleksiją mes įtariame tada, kai vaikas turi pasikartojančias klaidas. Kai sukeičia skiemenis vietomis, painioja panašiai atrodančias raides, panašiai skambančias raides, kai spėja galūnes, kai tarp žodžių (rašytiniame tekste) nepaliekame tarpai, nežinau kur žodžio pradžia, kur pabaiga, skaitant spėlioja raides. Dažniausiai jie nededa nosinių raidžių, kablelių, tą lengva pastebėti. Mokytojas iš karto mato. Tėvai dažniausiai labai myli savo vaikus ir jiems jis geriausias ir parodyti, kad jų vaikas turi kažkokių sunkumų yra sunku. Tokiems tėvams, pasikvietusi parodau sąsiuvinius, paprašau, kad su vaiku kažką paskaitytų. Pakalbu apie tai, ką turi vaikas mokėti baigdamas, pavyzdžiui, pirmą klasę. Labai gražiai reikia paaiškinti, kad vaikui yra sunkumu, parodyti, kad esame su jais vienoje komandoje dėl vaiko gerovės. Kad su juo turi dirbti specialistai, o jie nepadės, kol vaikas neturi dokumentų iš PPT. Dažnai sunkiai būna diagnozuojama disleksija, dažniausiai išvadose rašoma ne disleksija, o sunkumai dėl skaitymo ir rašymo.