Mes šiuo metu turime rėmėjų kurie mums duoda medžiagas. Pati pradžia buvo tikrai nelengva. Man pradėjus įstaigai vadovauti, norėjosi gražių švenčių, bet neturėjome nei kostiumų, nei suknelių. Rašėme projektą, jį laimėjome, už gautus pinigus nusipirkome medžiagas ir mūsų įstaigos siuvėjos pasiuvo rūbus. Siuvėjų įrangą nereikėjo rūpintis, jos turėjo pačios.

Susitikimai vyksta darbo metu. Būna suderinta kada ji atvyksta, tuomet mes aptariame tolimesnes veiklas ir kaip bendradarbiausime toliau.

Aš tai darau iš savo asmeninių lėšų. Man smagu aplankyti, daryti staigmenas savo įstaigos darbuotojas. Aš esu labai kūrybinga, mėgstu rašyti jiems laišku ar kitaip pradžiuginti.

Idėjos tikrai nėra mano vienos. Įstaigoje turime labai daug kūrybingų pedagogų ir aptarnaujančio personalo. Jie geba siūti, floristines kompozicijas sukurti. Visada kartu susirenkame ir kalbamės kaip darome, kaip darome, kol prieiname prie bendro projekto įgyvendinimo. Or tuomet įtraukiame visus į projektą ir renkame pvz. kankorėžius. Gali labai kažko norėti, bet jei aplink neturėsi bendraminčių, vienas nieko nepadarysi.

Iš pradžių viešindavome patys, rašydavome į savivaldybės puslapius, į rajono žiniasklaidos laikraščius. Kada atsirado gražios šventės ir tradicijos, savivaldybė pati paskelbdavo žiniasklaidai ir viešai, kada pas mus vyks koks renginys. Televizijos kanalai transliuoja, nes tai būna savivaldybės paviešinama, o iš kur sužinojo Latvijos žiniasklaida, tai negaliu atsakyti, matyt jie ir turi savų prieigų iš kur viską mato ir sužino.

Kai pradėjau dirbti, man pedagogės sakė, kad tėvai nieko nenori. Tai yra netiesa, tėvai nori, tik pastebėjau, kad su kiekvienais tėvais reikia asmeniškai kalbėtis. Mes galime įdėti žinutę į Facebook platformą ar skelbimų lentą, bet kai asmeniškai pakalbini tėvus, pakvieti juos sudalyvauti renginyje, jie niekados neatsisako.