Kinestetinis ugdymas – naujas požiūris į Alfa kartos mokymosi procesą

Šiuolaikinėje pedagogikoje vis daugiau dėmesio skiriama ugdymo metodų, įtraukiančių fizinį judėjimą, taikymui. Dinamiškas mokymas, orientuotas į kinestetinį ugdymą, tampa vis svarbesnis dėl didėjančios judėjimo stokos problemos Alfa kartos vaikams.

Kodėl kinestetinis ugdymas svarbus šiuolaikiniams vaikams?

Lygindami Y, Z ir Alfa kartos įpročius, galime teigti, jog šiuolaikinės vaikų kartos gyvenimo būdas smarkiai pasikeitė dėl technologijų plėtros, o jų naudojimo dažnumas kasdienybėje eksponentiškai didėja, todėl fizinio judėjimo lygis yra sumažėjęs, o tai gali neigiamai veikti vaikų raidą. Dėl šių priežasčių mokymo metodai, orientuoti į kinestetinį ugdymą, įgauna ypatingą svarbą.

Ne vienas mokslinis tyrimas teigia, kad vaikščiojant, šokinėjant, atliekant įvairius veiksmus
naujose vietose ar mokantis naujų dalykų, formuojasi nauji neuronų ryšiai, o egzistuojančios
sinapsės stiprėja, kai informacija kartojama arba apdorojama giliau. Vaikystėje, kai smegenys yra
ypač plastiškos, naujos sinapsės kuriasi itin sparčiai, o šis procesas skatina vaikų kognityvinę,
emocinę ir socialinę raidą.
Mokymasis per judesį aktyvuoja įvairias smegenų sritis, susijusias su motorine atmintimi,
problemų sprendimu ir kūrybiškumu (Schmidt ir kt., 2016). Judėjimo metu smegenys gauna
daugiau deguonies, gerinamas kraujotakos aktyvumas ir stiprinama atmintis. Mokymosi
modeliai, kurie įtraukia fizinį judėjimą, ypač svarbūs šiuolaikinei Alfa kartai, kuri yra linkusi į
technologinį pasyvumą ir trumpą dėmesio laiką. Todėl, integruojant kinestetinį ugdymą,
mokytojai gali sukurti dinamiškas, visapusiškai stimuliuojančias ugdymo aplinkas, kuriose vaikai
aktyviai įsitraukia į mokymosi procesą.
Mokymasis aktyvių žaidimų metu – sumaištis klasėje ar būdas visapusiškai edukuoti?
Nors atrodo, kad kinestetinis ugdymas turi begales privalumų, tačiau šia tema tarp pedagogų ir
mokslininkų kyla vis daugiau diskusijų. Kai kurie mokytojai teigia, kad aktyvūs žaidimai klasėje
veda prie sumaišties ir trikdo discipliną, tačiau moksliniai tyrimai rodo priešingai. Anot
amerikiečių mokslininko Charles H. Hillman, vaikams, kurie dalyvauja fiziškai aktyviose
veiklose, pagerėja kognityvinės funkcijos, tokios kaip dėmesio išlaikymas ir problemų
sprendimas.
Kinestetinio ugdymo veikloms būdingas struktūruotas judėjimas ir aiškiai apibrėžtos taisyklės.
Šio ugdymo metodo pagrindas – kryptingai suplanuoti judesiai, kurie padeda vaikams

koncentruoti dėmesį ir susitelkti į tam tikras užduotis, kartu lavinant pažintinius ir motorinius
įgūdžius. Žinoma, pedagogas prieš pradedant kinestetinio ugdymo veiklas turi aiškiai apibrėžti
taisykles, papasakoti vaikams mokymosi planą. Mokytojai, organizuojantys aktyvias veiklas, gali
naudotis vienu ar keliais iš šių metodų:
 Aiškiai apibrėžti taisykles ir tikslus: prieš pradedant veiklą, svarbu, kad mokiniai aiškiai
suprastų užduoties tikslą, kiekvieno mokinio atsakomybes ir elgesio taisykles. Tokia
struktūra padeda sukurti saugią mokymosi aplinką ir mažina nerimą, kuris dažnai sukelia
sumaištį.
 Organizuoti veiklą pagal klasių dinamiką: kai kuriais atvejais naudinga veiklą padalyti į
mažesnes grupes. Kiekvienai grupei galima skirti skirtingas užduotis arba sukurti
rotacines stotis. Taip mokiniai turi aiškią užduotį ir veikla tampa kontroliuojama, nes
kiekvienas vaikas žino savo tikslą ir veiklos trukmę.
 Įtraukti vizualinius ir garsinius signalus: kadangi kinestetinės veiklos yra intensyviai
susijusios su judesiu, garsiniai ir vizualiniai signalai (pvz., laikmatis, gestai) gali padėti
mokiniams orientuotis laike ir suprasti, kada reikia pereiti prie kitos veiklos ar baigti
esamą užduotį. Taip mokytojas išvengia nereikalingo triukšmo ir aiškiau kontroliuoja
veiklos ritmą. Vienas iš pavyzdžių: pasibaigus užduočiai skirtam laikui mokytoja(-as)
pradeda ploti, o vaikai turi pakelti ranką, jei išgirsta plojimą.
 Kurdami planą, numatyti veiklos intensyvumą ir trukmę: kad veikla būtų efektyvi, svarbu
įvertinti mokinių amžių, dėmesio trukmę ir fizinį pasirengimą. Per ilga ar per intensyvi
veikla gali sukelti nuovargį arba prarasti mokinių dėmesį, todėl po aktyvesnių užduočių
verta įtraukti trumpas atokvėpio pertraukėles.
 Palaipsniui plėsti veiklų sudėtingumą: pradėti nuo paprastesnių užduočių ir palaipsniui
didinti jų sudėtingumą. Pavyzdžiui, pirmiausia mokinius supažindinti su pagrindiniais
judesiais, o tik tada pereiti prie sudėtingesnių veiklų. Tokiu būdu mokiniai natūraliai
prisitaiko prie veiklos struktūros, o mokytojas išvengia chaoso.
Struktūruotos judėjimo veiklos klasėje padeda vaikams efektyviau susidoroti su energijos
pertekliumi, o tai gali sumažinti hiperaktyvumą ir pagerinti bendrą elgesį Be to, kinestetiniai
žaidimai ypač naudingi kuriant įtraukųjį ugdymą. Integruojant fizinį aktyvumą į pamokas, galima
lengviau įtraukti įvairaus lygio gebėjimų mokinius, sudarant galimybes kiekvienam vaikui
mokytis pagal savo poreikius ir tempą. Tai svarbu tiek gabiems vaikams, tiek tiems, kuriems
reikia daugiau laiko ar papildomos pagalbos. Todėl, vietoj baimės dėl disciplinos praradimo,

pedagogai gali matyti judesį kaip galimybę kurti įtraukią ir aktyvią mokymosi aplinką, kuri
skatina visapusišką vaikų raidą.