Visur kur tik įmanoma, dalį randu Aliexpress'e, dalį kanceliarinėse prekėse, parduotuvėje Maxima, Pepco. Nuostabi sensorinė priemonė yra tešla, ji skirta nusiraminimui. Pripučiami kamuoliai - Senukuose. Erdvei apriboti užsklandas - IKEA. Vienos vietos negaliu rekomenduoti ,nes dažnai kainos būna skirtingos, todėl galima ieškoti per kelias vietas. Daug priemonių, galima pasigaminti patiems, pavyzdžiui, tos pačios dėžės kaštonų, kankorėžių - priemonė padedanti grįžti į save.

Atsitupiu į vaiko akių lygį, ramiai kvėpuoju, neliečiu vaiko kol jis neparodo signalo, kad nori būti paliestas. Sustabdau jei bando kažką daužyti ar panašiai, patraukiu daiktą, dirgiklį arba vaiką patraukiu iš aplinkos - žiūrint kokia yra aplinka. Jeigu vaikui prasidėjo pykčio priepuolis dėl to, kad mes reikalavome piešti ar kažką daryti, tai galima būti toje aplinkoje, bet jeigu viskas nutiko muzikos pamokoje, tai reikia iš tos aplinkos išeiti, kad neliktų to viso triukšmo. Atsitūpusi, stengiuosi kalbėti pritildžiusi balsą, rodau, kad kvėpuoju. Jau kai vaikas išsibalansavęs, nusiraminimo praktikos nepadės, čia jau reikia išlaukti, reikia laiko.

Visada įsikišu, turiu kramtuką rankose. Paduodu kramtuką tam besikandžiojančiam, užkertu kelią tam "stop, aš nekandu, čia kandu". Bet jei tai nuolat kartojasi, jums reikės stebėti ir nuolat būti šalia ir būtinai įsikišti. Naudoti paprastą kūdikio kramtuką.

Žmogus turi norėti priimti informaciją. Vienintelis dalykas, ką mes galime padaryti, tai padaryti tai švelniai. Galime sakyti "va, aš turiu tokios informacijos. Jeigu jūs turite energijos ją priimti, noriu pasidalinti.". Mokytojai yra pavargę ir mes tą suprantame ir jie daro viską, ką gali geriausio. Kad nesukeltumėm atmetimo reakcijos. Galima pateikti, pavyzdžiui, atspausdintą informaciją ir sakyti "mes šitą naudojame, jei turite energijos, prašau informacijos. Jeigu jums aktualu spręsti problemas su mūsų vaiku. Aš tiesiog jums parodau, pasidalinu". Mokytojas turi savo bagažą, savo problemas, bet mes galime tik pasiūlyti, tačiau jis neprivalo priimti to.

Gali būti, kad vaikui kyla nerimas, bet vis tiek pirmiausia reikia smurtui užkirsti kelią. Su kuo mažiau žodžiu sustabdyti. Turime naudoti mažiau žodžiu nei vaikas kalba. Pavyzdžiui, jeigu vaikas kalba dviejų žodžių sakiniais, užtenka vieno žodžio sakinio. Turime padėti vaikui, per susireguliavimo užsiėmimus.

Todėl , kad jis nesusireguliuoja. Jis gauna labai didelę emociją ir nežino kaip ją apdoroti. Ir tuo metu, kai yra tiek daug informacijos ir daug emocijų, jos tarsi šauna į viršų. Bet galima išsireguliuoti iri nuo gerų dalykų, didelio džiaugsmo, entuziazmo. Greičiausiai jis nusišypso ir pabėga į šalį ir nueina kažką padaryti, kad grąžintų save į "žalią zoną".

Kortelės naudojamos labai universaliai. Problema ta, kad vaikai iki tam tikros raidos etapo nesupranta simbolinių piešinių. Klausimas, ar vaikas supranta, ką ta kortelė reiškia. Jei vaikas bėga ir nereaguoja į žodį STOP, tada stabdome fiziškai, užkertame kelią, patraukiame dirgiklį. Jei vaikas bėga ir neklauso, klausimas, ar viskas gerai su aplinka ir su žmogumi, kurio negirdi, ar jis su tuo žmogumi saugus, ar turi ryšį su vaiku ir ar vaikui aplinkoje, kur jis dabar yra nėra tokio dirgiklio kuris keltų skausmą. Pavyzdžiui bėga pro duris iš grupės, reiškia gal grupėje buvo per triukšminga, per daug vizualinio chaoso ar buvo reikalaujama sėsti prie stalo. Tada vaikas bando bėgti, save apsaugoti. Tada neveikia STOP, jam taip blogai, kad jis nebegirdi. Su STOP mes patys turime įsikišti, čia atstumas turi būti mažas, jei vaikas dar mažame raidos etape ,nes kitaip jisai nesureaguos. Per daug bandymų susikurs tie neuro keliai smegenyse, kurie būtent leis tai suprasti.

Taip gali būti, jei sutrikusi kortizolio gamyba. Tuomet mes žadiname vaiką labai švelniai: atsigulant šalia, švelniai kojytę paglostant. Jeigu turite laiko, pasiankstinti kėlimą ir jį atlikti itin švelniai, po truputį, pagulint šalia. Galima padainuoti švelnią dainelę, kuri nuramina tą įsiaudrinusią sistemą. Kalbėti su vaiku švelniai, šviesą kambaryje didinti po lengva. Svarbu atkreipti dėmesį ar vaikas būna susireguliavęs dieną, gal ten yra dirgiklis, gal tai darželis ar kita priežastis.

Reiškia vaikas jau ateina ne "žalioje zonoje", išsireguliavęs. Visi reikalavimai yra jau per dideli. Visos veiklos, ką jūs aprašėte - sėdėti, valgyti - tai yra reikalavimai, kuriuos įmanoma daryti, kai vaikas yra saugioje zonoje (žalioje). Vaikui yra taip blogai, kad tiesiog bando išbūti. Aš bandyčiau susikurti su ja ryšį. Galbūt vaikščiočiau kartu, eičiau iš paskos, sumažinčiau dirgiklius. Čia labai jautrios nervų sistemos variantas. Reikia sukurti saugumą erdvėje. Gal net pabūti "vienas ant vieno", net ir nekalbant, vaikščioti koridoriais. Parodyti, kad jūs saugus žmogus. Gal nusivesti į sensorinį kambarį, jei darželis tokį turi. Kai ji pabus žalioje zonoje, tada pradės norėti valgyti su visais, daryti veiklas ir panašiai.

Pirmiausia aš pritupiu vaiko akių lygyje, lėtai kvėpuoju, neliečiu vaiko, kol jis neparodys signalo. Sustabdau veiksmą, jeigu jis siekia kažką daužyti, patraukiu daiktą, patraukiu dirgiklį, jeigu reikia patraukiu vaiką iš aplinkos. Žiūrint, kokia yra ta aplinka. Jeigu priepolis prasidėjo, kuomet vaikas pradėjo paišyti, tai patraukti iš aplinkos yra nebūtina, bet jeigu pyktis prasidėjo, pavyzdžiui, muzikos klasėje, tuomet geriau vaiką išvesti iš tos aplinkos, patraukti jį nuo dirgiklio. Tada atsitupiu vaiko akių lygyje ir reikia išlaukti, nes nusiraminomo metodikos jau yra per vėlai. Reikia išlaukti ir surasti, kas veiką dirgina. Tada jau reikia eiti per sensorikas ir žiūrėti, koks yra vaiko elgesys iki tol.

Galbūt abi jos yra išsireguliavusios ir negali spręsti problemos. Aš atsitūpčiau į jų akių lygi ir sakyčiau "palauk, kas nutiko?". Vienos išklausyti, tada kitos, kad pasakytų kas nutiko. Klausimas ar jos gali bendrauti žodžiais, ar jau gali paaiškinti. ''O kaip tą problemą dabar spręsti? Ką dabar darysim? Tu nori lėlės, o tu nori šito?". Dažnai tas užtikrinamas saugumas padeda išspręsti problemą. Sprendimas gali būti rastas tik ""žaliojoje zonoje"" - saugioje aplinkoje. Jūsų pareiga padėti grįžti į saugią zoną. Kartais užtenka paklausti "kodėl" ir vaikai patys randa sprendimus, jie juos viduje žino.

Griovimas - taip pat yra raidos dalis. Rekomenduoju "atsigriauti". Pastatyti bokštą ir leisti jį sugriauti, sakant "ne tą griauk, o šitą". Galima statyti ir iš kaladėlių, smėlio ir t.t. Čia gali ir veidrodiniai neuronai veikti, kitiems tiesiog smagu griauti, bet tai per laiką pasikeičia. Griauti, kur galima ,mėtyti daiktus irgi ten kur galima ir kokius galima. Reikia nukreipti nuo to ko negalima į tą ką galima. Tai yra jūsų laiko investicija. Tai gali būti nuostabi veikla, vienas stato, kitas griauna, o po to atsikeičiama.

Griūti ant žemės - atjungti visas sistemas. Yra taip blogai, kad atjungiame visas sistemas - pusiausvyrą ir t.t. Surasti situaciją, kur jis taip reagavo, ar dirgiklis šviesa, garsas ar mūsų reikalavimas. Didelė dalis tokių atvejų yra neišvengiama raidos dalis. Kita dalis yra kada dirgikliai per dideli ir tuomet reikia pagalbos mažinant dirgiklius. Neigiama reakcija gali būti įprastos raidos vaikams ir neuroįvairovės vaikams (dažniau, stipriau). Įprastos raidos vaikams gali nutikti porą kartų per dieną - tai norma. Bet svarbu rasti priežastį, kodėl vaikas tiek įsiaudrina.

Tai tą vaiką, kurs palaiko ir tada nustumia, aš jam pasiūlyčiau stumti baldus, nešti, kelti didelį minkštą žaislą, sėdmaišį, pamasažuoti jo visą kūną giliais paspaudimais. Čia greičiausiai jam reikia propriocepsijos stimuliacijos ir jiems yra malonu ir gera apsikabinti labai stipriai ir tada stipriai pastumti, nes jo kūnas nejaučia kaip stipriai jo kūnas veikia. Reikia veiklų: nušokti-užlipti stipriai. O tai, kad džiaugiasi, tai visai kita dalis. Kartais, raktas yra sustiprintos mūsų reakcijos (sako vaikas daro kažką specialiai ir žiūri kaip mes reaguojame - tada būna labai išraiškingos reakcijos, tuomet jas lengva suprasti). Kai vaikas nesupranta simbolinio mąstymo, žmogaus emocijos ir išraiškos yra daugiausiai informacijos siunčiantis dalykas. Tada aš pati rodau išraiškas ant savęs labai stipriais "vooov", "vajai, koks mielas, mažas", tarsi su aktoriniu prieskoniu, tada pamaitiname tarsi tą vaiko poreikį. Rodome su stipriomis veido mimikomis. Jei vaikui reikia reakcijų, galima jam parodyti, tada jis nepuls kito vaiko. Bet gali prireikti daug kartų, kol suveiks ir nebedarys taip kitiems vaikams. Pamačius, kad vaiką apsikabino, eiti prižiūrėti, kad nustūmimas būtų švelnus. Taip pat galima masažuoti vaiko pečius, kad vaiko smegenys geriau gautų signalą.

Nusipirkite landžiojamo tunelį. Vaikui būna per daug nerimo, gal jam sunku tas veiklas daryti, kai visi daro tą patį. Prieš sėdant kartu, gali būti, kad vaikai neišsišliaužia. Tai raidos dalis. Vaikai turi poreikį šliaužioti, ropoti, apsaugoti nuo skirtingų stimulų. Reiškia to vaiko poreikis tuo metu - apriboti erdvę, palįsti po stalu. Sumažina informacijos atėjimą. Jam taip saugiau. Svarbu žinoti, kad prie staliuko yra kažkoks dirgiklis, svarbu jį rasti, nes tai išbalansuoja vaiką, sukelia nerimą. Tai prieš tas veiklas, sėdant prie stalo leiskit pašliaužioti, gal šalia stalo padėti tą tunelį. Kartais išeitis - neversti sėdėti prie stalo arba parūpinti atskirą staliuką.

Gali būti, kad vaiku kyla nerimas, kad kiti yra žemiau. Labai įdomi situacija, bet visada vaikui reikia užkirsti kelią ir parodyti, kad tai yra ne variantas. Su kuo mažiau žodžių reikia sustabdyti vaiką, nes tokiu metu vaikui yra sunku apdoroti kalbą. Grasinimas ir moralai vaikui gali tiesiog nebeveikti, todėl sakome STOP. Galbūt vaikas suvokia, kad yra nesaugu, kai vaikas yra žemiau jo akių lygio. Tai yra išsireguliavimo elgesys. Mes turėtume padėti vaikui grįžti į reguliaciją per nusiraminimo pratimus. Agresija nekyla iš niekur, visas smurtas ir agresija kyla todėl, kad yra nesaugu.

Raidos dalis yra griauti. Ką aš rekomenduoju daryti - atsigriauti. Aš pati pastatau bokštą, ir pasakau vaikui, kad šitą galima griauti. Dažniausiai pastatau iš kaladėlių arba iš minkštų daiktų. yra tekę statyti ir smėlio pilis. Tai yra dalis raidos ir kai kurie vaikai tik griauna, tą raidos dalį laiko, ir tik paskui pradeda statyti. Yra natūralu, kad kita dieną nori vaikas pakerštauti ir sugriauti, galbūt yra veidrodiniai neuronai. Tai nieko blogo ir šitas elgesys tikrai pasikeičia.

Kortelės yra abstraktus dalykas, kurį visi pataria naudoti, bet problema yra, kad vaikai negali apdoroti ir suprasti simbolinių piešinukų iki tam tikros raidos taško. Yra vaikai, kurie nepasiekia dar tam tikro raidos taško, kada įsijungia simbolinis mąstymas, todėl jie geriau supras nuotraukas, o ne kas nupiešta. Jeigu vaikas nesupranta žodžio STOP, tuomet mes stabdome fiziškai, užkertame kelią, patraukiame dirgiklį, kad jo nebūtų.