Suteikti galimybę nuobodžiauti. Pavydžiui, važiuojate automobiliu, vaikas turi žiūrėti per langą. Kuo daugiau pauzių, epizodų be dirgiklių, be stimulų. Nereiškia, kad reikia plėšyti viską iš rankų, bet didinti pauzes, kur gali tiesiog sėdėti ir nieko nedaryti. Tada pastebėsite, kad vaikas pradeda šnekučiuotis, klausinėti jūsų. Tai ir bus nuobodulio treniruotė. Kitaip tariant, nuobodulio treniruotė vyksta suteikiant galimybę nuobodžiauti.

Aštuoniolikmetės jau neatitrauksi. Greičiausiai ją atitrauks gyvenimas. Su tokio amžiaus mergaite galima pasikalbėti, ką ji pati mato ir mano, kur veda jos elgesys, jos veiksmai arba neveikimas. Koks yra jos vidurkis, apie ką ji svajoja. Čia reikia daug detalių išsiaiškinti, bet mano nuomone, ne nuo telefono reikia skubėti atitraukti. Pirmiausia reikia kalbėtis apie tai, kaip ji gyvena, ką ji jaučia, nes nuolatinis buvimas telefone gali būti susijęs ir su nusivylimu, bejėgiškumu, su emocijų ir jausmų nesusitvarkymu. Galbūt telefonas yra vienintelis būdas gauti malonumo, nes iš kitur jo nepavyksta gauti.

Taip, gali būti. Taip yra sukūriama motyvacija. Vaiko smegenys išmoksta siekti to pasiūlyto daikot, bet prisiminkite tokį dalyką. Jeigu jūs pažadate mobilų telefoną, ko aš asmeniškai nesiūlyčiau, ir vaikas pradeda prašyti nupirkti telefoną dabar, vat būtent dabar, šiuo momentu, o paskui jis pusę metų mokysis tikrai gerai, tai čia yra klaida ir šito niekada nedarykite. Pirma turi būti pastangos, tada atlygis. Negali būti atvirkščiai. Bet su laiku tokie įpročiai tu būti patraukiami, kai pamatysime vaiko pokyčius, pastangas.