Dažniausiai tai būdavo kas savaitinis užsiėmimas. Priklauso nuo vaikų. Jeigu yra vaikų su raidos sutrikimais, jiems reikia daugiau individualaus dėmesio, tuomet formuojamos mažesnės grupės. Pokyčius pastebėdavau per pirmą susitikimą, nuo to, kokie žmonės ateina ir kokie išeina. Vaikai pamato, kad tai yra erdvė, kur jie galės veikti kitaip. Didesni lūžiai priklauso nuo žmonių, nuo situacijų. Maždaug po pumečio jau galima matyti didesnį pasikeitimą.

Labai skiriasi požiūris į teatrą ir kas tai yra. Teatras turi daugiau terapiškumo prasmę negu pedagogai galvoja. Jeigu turim burelį, tai tikslas neturi būti parodyti per kalėdas spektaklį. Tikslas yra daug didingesnis negu atitikti kažkokius planus. Manau, kad reikia padirbėti dar dėl pačio teatro suvokimo ir taip pat manau, kad mūsų šalyje vis dar labai nuvertinami menai, kaip ugdymosi priemonė.

Jeigu aš matau tvyrančią įtampa ir žinau, kad negaliu skirti viso laiko jos analizavimui, aš stengčiausi tiesiog sumažinti tą įtampą, grąžinti vaikus į čia ir dabar, ir atidėti problemos analizavimą ir sprendimo būdą.

Aš turiu tokią taisyklę: Pradėk vaidinti, kai išgirsi scenoje skambančią tylą. Man tyla yra visada svarbus dalykas, tai yra tarsi atspirties taškas, nuo ko vaikai gali pradėti klausyti. Tyla padeda grąžinti vaikus į klausymą.