Kartais tėvai nori kontroliuoti visą procesą. Nieko čia labai stebėtis nereikia. Vaikas yra jų šeimos narys, kaip ir mokyklos bendruomenės narys. Kartais norisi matyti, kaip mokytojai dirba, kokia yra ugdymo programa. Visai tai galima pamatyti internetiniuose puslapiuose. Dauguma tėvų pasirašinėja sutartis su mokyklomis, tai reiškia tėvai žino, ko reikia tikėtis ir laukti. Lygiai taip pat sutartyse yra nurodytos jų teisės ir pareigos. Taigi šitoje vietoje jeigu mokykla, ar auklėtoja, ar kažkuris mokytojas jaučia, kad tėvai per daug kontroliuoja jo procesą, tai reikia suprasti, kad tėvai patys gali nejausti, būti labai nerimastingi. Yra gerai, kai tėvai ateina pas mokytoją ir primena apie vaiko gebėjimus, ar dalykus, kurie gali trukdyti ugdymosi procesui. Į tokias pastabas mokytojai neturėtų per jautriai reaguoti ar žiūrėti į tai, kaip į jų proceso kontroliavimą. Reikia mokėti objektyviai vertinti, ar čia ne mokytojų kompetenciją, ar tėvų kompetencija ir nedaryti didelės problemos

Norint, kad jie taptų pilnavertiška visuomenės dalimi, jie turi žinoti ir išmokti, kaip reikia elgtis visuomenėje. Mokydamiesi specialioje ugdymosi įstaigoje jie daugybės įgūdžių negali išmokti, todėl kad nemato tinkamo elgesio pavyzdžio. Pati esminė priežastis yra ta, kad norint, kad jie taptų pilnavertės visuomenės dalis, jie turi ta dalimi ir būti. Dar viena iš priežasčių yra tai, kad tie vaikai yra nusipelnę tokio pat ugdymo, kaip ir kiti. Jų teisė yra gauti tokį patį ugdymą ir tyrimai rodo, kad tais atvejais, kai vaikai yra ugdomi specialiojo ugdymo įstaigose mokytojų pažiūris į juos yra truputį paprastesnis ir mokytojų lūkesčiai taip pat yra žemesni. Dar viena priežastis, kodėl verta juos integruoti, tai yra visuomenės tolerantiško požiūrio kūrimas.

Visų pirma, bendraujant su jais reikėtų turėti tolerantišką požiūrį. Tai reiškia, kad reiktų bandyti suprasti, kodėl tam tikras elgesys iš jų pasireiškia, kodėl komunikacija ne visad yra tinkama. Supratus reikia stengtis priimti vietoj to, kad izoliuoti, atsitraukti nuo jų. Vėliau reikėtų savo bendravimą su tais vaikais pritaikyti pagal tų vaikų galimybes. Reikėtų atsižvelgti į jų kalbos suvokimo lygį ir naudoti kalbą tokią, kad vaikas suprastų. Jeigu įmanoma galima naudoti ir vizualines priemonės, kurios padės vaikui suprasti, kas yra sakoma. Jų yra labai daug ir jas reikėtų pritaikyti pagal vaiko suvokimo lygį. Daugybė tyrimų rodo, kad vaikams su autizmo spektru tai yra geriausias būdas išmokti, kadangi jų vizualiniai gebėjimai būna nesutrikę arba kartais geresni negu jų bendraamžių. Na ir paskutinis dalykas yra suvokti, kokie mūsų tikslai yra bendraujant su tuo vaiku. Ar mes norime, kad jis kažkokų išmoktų, ar kad gerėtų jo socializacijos įgūdžiai. Labai svarbu į tuos dalykus atsižvelgti. Ir svarbiausia visada galvoti apie tai, ko tam vaikui reikės ateityje

Jeigu turint omeny, kad padeda jiems patapti tokiais tai tda tikrai taip. Bet taisyklės vis tiek turi būti, ribos privalo egzistuoti, nes jeigu vaikai yra be ribų, viskas yra galima, nėra taisyklių, dėl kurių visi susitarė, tai tuomet vaikai nežino, kaip elgtis. Jie bando visas ribas dar labiau prastumti. Jeigu ribos yra per griežtos, tada galimi dveji tipai: tie, kurie paklūsta, kurie priima tai arba tai gali būti pasipriešimas, kova, kur suagusieji dažniausiai pralaimi, nes kuomet mes padidiname savo įgaliojimus, kuomet juos peržengiame, pakeliame balsą, vėliau, kai viskas aprimsta, mes nejaukiai jaučiamės. Mes jaučiames prastais tėvais, prastais mokytojais. O vaikai, kadangi jie yra „skaneriai“, kadangi jie jaučia, kas mums yra, jie visą laiką to siekia. Čia ir yra jų laimėjimas, priversti mus pasijausti neprofesionalais, sugniuždytais.

Kalbant apie tiesioginę įtaką, turbūt bus sunku pamatuoti, bet tėvų matymas, dalyvavimas vaiko ugdymo procese, rodo, kiek tėvai nori, gali, moka, sugeba, supranta vaiko raidos procesus. Svarbu, kad supranta, tai, ko vaikui ir reikia, ir tai atsiliepia į vaiko rezultatus. Skaičius, pažymys, ne visada reiškia, kad mes galime išreikti tėvų įsitraukimą. Bet tai rodo, kad tėvai visama kame yra įsitraukę į vaiko gyvenimą, ne tik mokykloje. Nėra taip, kad tėvai domisi, kur vaikas leidžia ir su kuo, o mokyklos gyvenimu nesidomi. Jeigu tėvai dalyvauja vaiko gyvenime, tai jie visur dalyvauja. Tai reiškia, kad leidžia vaikui ir savimi pasitikėti ir tikėti, ir tėvais pasitikėti. Toks procesas leidžia vaikui parodyti geresnius savo rezultatus. Jeigu aš matau, kad žmonės rupinasi manimi, esu kontoliuojamas, tam tikra prasme, kas yra svarbu pamatyti. Žodis kontrolė yra labai nemėgstamas, bet tam tikra prasme aš matau, kas darosi su mano vaiku. Būtent tai leidžia vaikui ir stengtis ir parodyti maksimalią savo galią.

Jeigu mokytojas pradeda spręsti šitą problemą kitų vaikų akivaizdoje, vaikams suteikiama auditorija, t.y žiūrovai, liudininkai. Mano galios, kaip aš, moksleivis, kuris esu gerokai jaunesnis už tą mokytoją, turiu daug didesnės galios nei jis pats, o nugalėti galingiausius pasaulio žmonės vaikui, va čia tai galia. Čia aš moku ir jaučiuosi svarbus.