Mikčiojimas: nustatymas, įvertinimas ir veiksminga pagalba

Pedagogas.lt draugai individualių ugdymosi poreikių centras „Upės teka” toliau dalijasi pedagogams ir tėvams naudinga infomacija, patarimais ir nemokamomis priemonėmis itin aktualiomis ugdymo bei lavinimo temomis. Šį kartą nagrinėjame aktualią problemą, su kuria gali susidurti vaikai – mikčiojimą. 

NEMOKAMĄ PRAKTINĘ PRIEMONĘ GALITE RASTI ČIA: DOVANA

Mikčiojimas yra kalbos ir komunikacijos sutrikimas, kuris gali pasireikšti vaikams ir suaugusiems. Šis sutrikimas būna arba trumpalaikis ir praeina savaime, ypač vaikystėje, arba ilgalaikis. Tai yra kompleksinis reiškinys, kurio priežastys įvairios: fiziologinės, psichologinės, socialinės.

Dorojantis su šia problema, labai svarbus etapas yra mikčiojimo nustatymas ir vertinimas. Tą padarius tinkamai, galima suteikti veiksmingą pagalbą. 

Mikčiojimo vertinimas

Mikčiojimo vertinimas yra svarbus žingsnis, nustatant mikčiojimo tipą, sunkumą ir kuriant individualizuotą gydymo planą. Štai kaip dažniausiai vyksta mikčiojimo vertinimas:

1. Anamnezė ir interviu: vertinimo pradžioje specialistas, dažniausiai logopedas ar kalbos terapeutas, atlieka išsamią anamnezę ir ima interviu iš asmens, kuris mikčioja. Jei vertinamas vaikas, kalbama su jo tėvais. Per šias pokalbių sesijas yra surenkama informacija apie mikčiojimo pradžią, jo eigą, galimus iššūkius, susijusius su mikčiojimu, kitus faktorius, kurie gali turėti įtakos mikčiojimui.
2. Kalbos įvertinimas: specialistas stebi ir įvertina asmens kalbos įgūdžius. Tai apima kalbos sklandumą, kalbos ritmą, balso kontrolę, tarimą, sintaksę ir žodyno plėtrą. Šioje dalyje nustatoma, kaip mikčiojimas pasireiškia kalbėjimo procese.
3. Fizinis vertinimas: kartais mikčiojimo vertinimo procese atliekami fiziniai tyrimai, taip siekiant nustatyti fizinę kalbos aparato būklę. Tai apima burnos, liežuvio, gomurio ir kitų raumenų tyrimą. Fiziniai vertinimai padeda nustatyti, ar yra fiziologinių priežasčių, galinčių prisidėti prie mikčiojimo.
4. Mikčiojimo tipo nustatymas: remdamasis surinkta informacija, specialistas nustato mikčiojimo tipą. Tai gali būti kloninis mikčiojimas, toninis mikčiojimas, interjekcinis mikčiojimas ar kitas tipas. Mikčiojimo tipo nustatymas yra svarbus siekiant sukurti tinkamą terapinį planą.
5. Mikčiojimo sunkumo nustatymas: vertinant mikčiojimą, taip pat vertinamas jo sunkumo laipsnis. Tai padeda nustatyti, kiek stiprus ar intensyvus yra mikčiojimas ir kiek jis gali trukdyti kasdieniam gyvenimui bei bendravimui.
6. Psichologinės ir emocinės būklės vertinimas: mikčiojimas dažnai siejasi su emociniais iššūkiais ir psichologiniais veiksniais. Todėl logopedas gali rekomenduoti atlikti psichologinį vertinimą, kuris padėtų nustatyti, ar asmuo turi susijusių su kalbėjimu emocinių problemų ar patiria stresą.
7. Individualizuotas gydymo planas: pagrįstas vertinimo rezultatais specialistas kuria individualizuotą mikčiojimo įveikos planą. Šis planas apima terapinę veiklą, pratimus, strategijas ir technikas, kurios padės pagerinti kalbos sklandumą ir sumažinti mikčiojimo simptomus.

Mikčiojimo terapija

Mikčiojimo gydymas yra būtina priemonė siekiant padėti asmenims įveikti šį sutrikimą. Tai yra specializuota kalbos terapijos šaka, skirta pagerinti kalbos sklandumą, sumažinti mikčiojimo simptomus bei sustiprinti bendravimo gebėjimus.

Pagrindiniai mikčiojimo terapijos elementai apima šiuos aspektus:

1. Vertinimą: prieš pradėdamas mikčiojimo įveikai skirtus užsiėmimus, specialistas atlieka išsamų vertinimą, kad nustatytų mikčiojimo tipą ir sunkumo laipsnį. Tai padeda sukurti individualizuotą mikčiojimo įveikos planą.
2. Praktiką ir pratimus: terapeutai naudoja įvairius pratimus ir žaidimus, kurie padeda mikčiojantiems asmenims įgyti naujų kalbos įpročių. Tokie metodai skatina lėtą ir sklandžią kalbą bei veiksmus, o tai padeda sumažinti įtampą ir stresą kalbant.
3. Savęs stebėjimą: mikčiojimo gydymo programa taip pat gali apimti savęs stebėjimo technikas. Žmogus stebi savo kalbą ir mokosi atpažinti situacijas ar žodžius, kurie dažniausiai sukelia mikčiojimą.
4. Diafragminį kvėpavimą: svarbu yra mokytis tinkamo kvėpavimo, nes tai gali padėti sumažinti įtampą kalbant. Terapeutai moko kvėpuoti diafragma ir kalbėti lėtai bei tolygiai.
5. Psichologinę paramą: mikčiojimas dažnai siejasi su emociniais iššūkiais ir stresu. Todėl mikčiojimo gydymo programa gali apimti ir psichologinę paramą, padedančią įveikti streso ir nerimo jausmus, susijusius su mikčiojimu.
6. Tinkamą aplinką: gydymo sėkmė priklauso ir nuo gyvenamosios aplinkos. Šeimos nariams taip pat gali būti siūloma parama ir mokymai, padedantya geriau bendrauti su mikčiojančiu žmogumi.

Rekomendacijos

Bendraujant su mikčiojančiu vaiku, svarbu atsižvelgti į keletą svarbių principų ir rekomendacijų:

1. Išklausyti vaiką: svarbu suteikti vaikui galimybę pasakyti tai, ką jis nori be pertraukimų ar spaudimo. Būkite kantrūs ir stenkitės suprasti, ką jis bandė pasakyti.
2. Nesukelti streso: nesistenkite nutildyti vaiko, neskatinkite kalbėti greičiau. Mikčiojimas dažnai yra jautrus dalykas, o spaudimas gali dar labiau pabloginti situaciją.
3. Nekreipti dėmesio į mikčiojimą: nereiktų akcentuoti mikčiojimo ar prašyti vaiko pakartoti, ką jis sakė. Būkite natūralūs ir nesistebėkite, jei vaikas mikčioja.
4. Mokyti ramiai ir lėtai kalbėti: galite padėti mikčiojančiam vaikui tai praktikuoti pateikdami savo pavyzdį.
5. Lėtinti visos šeimos tempą, kurti ramius santykius: stenkitės nesiginčyti vaikui girdint, nekelti balso.
6. Skatinti diafragminį kvėpavimą: jei jaučiate, kad vaikui yra sunku ištarti tam tikrą žodį, galite paprašyti jį nusiraminti, paraginti ramiai ir giliai pakvėpuoti.
7. Žaisti kvėpavimą stiprinančius žaidimus: pūskite muilo burbulus, plunksnas, balionus.

Dalijamės nemokama užduotėle – kvėpavimo pratimu, kuris padės nusiraminti ir ramiai bei giliai pakvėpuoti.