Ikimokyklinio ugdymo mokytoja Dovilė Leknickienė: „Rasite mane vaikuose“

Šiandieninėje visuomenėje dažnas skundžiasi, kad, paskendę tarp darbų, neturi laiko šeimai, arba tas laikas yra išnaudotas neproduktyviai. Savigraužos jausmas, kad per daug dirbi ir per mažai matai savo šeimą, nematai, kaip auga vaikai arba dėl jėgų stokos, nuovargio bei įtampos nebemoki su jais elgtis, tampa lyg norma. Tuomet atrodo, kad gal kažkas kitas – mokytojai, darželio pedagogai – pasirūpins tavo vaiku kokybiškiau, nei tu pats. Arba mes, pedagogai, imame nebepasitikėti savimi, nuvertinti save ir pradedame galvoti, kad gal ir nesame tokie geri specialistai, širdies gilumoje auga nerimas ir liūdesys, mintys, kad gal tikrai nebemokame dirbti.

Šiandienos tėvams bei pedagogams yra skirta daug puikių seminarų, vyksta mokslinės konferencijos, galima pagalbos, patarimų ar idėjų kreiptis į ekspertus. Remiantis mokymais arba dirbant savarankiškai yra laisvai prieinama kokybiška literatūra, skirta ugdyti savo kompetencijas bei plėsti žinias. Ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo, vaikystės pedagogikos studijos suteikia daug žinių ir praktikos darbe su mažamečiais vaikučiais. Tačiau ne mažiau svarbus yra ir pasitikėjimas savimi kaip tėčiu ir mama, kaip pedagogu. Vienintelis vaistas nuo netikėjimo savimi - kuo daugiau laiko leisti su savo vaikais.  Kai sakau „savo“, turiu omenyje ne vien biologinius savo vaikus, kurių turiu net tris. Tos šeimos, kurios mane pažįsta jau daugelį metų, puikiai žino, kad, suteikusios galimybę man prisiliesti prie jų lobių – vaikų – tuo pačiu suteikia ir milijoninę dalį nuosavybės į tą vaikelį. Tai, ką ugdant vaiką tėveliai pamato jame augant, yra ne tik šeimos, bet ir pedagogų nuopelnas. Mes prisirišame prie jūsų vaikų, juos jaukinamės lyg lapę iš „Mažojo Princo“, myluojame lyg minkščiausias spurgytes, išklausome visų nuogąstavimų ir baimių, kokios jos bebūtų – pelės, vaiduokliai, tamsa ar net mirtis, mes labai labai, labai daug kalbamės, mes žaidžiame, mokomės, tariamės, pykstamės ir taikomės, diskutuojame, ir labai daug juokiamės. 

Treji metai, kai tobulėjau ne tik kaip pedagogė, bet ir kaip mama, mane išmokė susipažinti ir būti vaikuose ne nuo trejų ar ketverių metų amžiaus, bet dar tik nuo žinios apie jų atėjimą. Laukimo laikas ir dukrelių auginimas mokė ir vis dar moko mane begalinės meilės, atjautos, empatijos ir kantrybės vaikams. Turėdami pirmagimę svajojome apie antrą vaiką, kad mažylei nereiktų vienai ilgai augti. Ir mažiau nei po metų sūpavome jau ne vieną, o tris dukreles. Ir tai buvo ne tik sunkiausias, bet tuo pat ir gražiausias, pats brangiausias laikas, kai išmokau būti mama trims nuostabioms mergaitėms. Tik gimus dvynukėms, namuose, širdyje ir mintyse pajutau pilnatvę, jas augindama augau pati, išmokau vėl pamatyti smulkmenas, džiaugtis sniegu ar saule, daugiau pozityvumo ir mažiau liūdesio, mažiau skundimosi dėl nepadarytų darbų ir daugiau laiko planavimo. Ši neįkainojama patirtis man labai padėjo, kai po motinystės atostogų atėjau į Volungės darželį−mokyklą ir pradėjau dirbti lopšelio grupėje.

Kartais suaugusiems atrodo, kad tai, ką vaikai veikia darželyje, tėra tik žaidimas. Moksliniais tyrimais įrodyta, kad tai, koks bus suaugęs žmogus, lemia pirmi 5-6 jo gyvenimo metai: kokioje aplinkoje jis auga, kaip yra ugdomas, kokios vertybės puoselėjamos, kaip su juo bendraujama. Per šiuos pirmuosius ir neabejotinai svarbiausius gyvenimo metus vaikas išmoksta ne tik ropoti, stovėti, vaikščioti ir kalbėti. Daug svarbiau, kad jis jau žino, kaip kalbėti neįžeidžiant kito, kaip pasakyti, kad yra nemalonu kai kitas tave įskaudina arba nebijoti pasakyti, kad myli mamą, tėtį. Jis mokosi net tik krykštauti ar verkti, bet ir valdyti šias savo emocijas ir reikšti jas laiku bei tinkamai, jis ne tik vaikšto, bėgioja, bet ir mokosi judėti saugiai, neužgaunant kitų bei savęs. Tad ką daro pedagogas šiais svarbiausiais vaiko gyvenimo metais? Jis būna vaikuose. Taip, būtent, vaikuose. Ne „šalia vaikų“, kai atsisėdęs ant kėdės stebi, kaip jie žaidžia. Ne „su vaikais“, kai tu teoriškai būni su vaikais, bet užsiimi savo reikalais. „Būti vaikuose“ – gal kalbininkai nesupyks, bet tai, ką noriu pasakyti, paaiškina šį žodžių junginį. „Būti vaikuose“ – tai akies mirksniu pastebėti visą grupę ir kiekvieną atskirai, tai be žodžių, bet širdimi pajusti, kam šiandien labai gera, o kam – be galo liūdna diena. „Būti vaikuose“ – turėti motinišką intuiciją ir žaibišką reakciją, spėti pagauti už pakarpos, kai kažkas krenta nuo kėdės. Tai emocijos ir problemos „perkošimas“ per save. Tai nenutrūkstama meilės ir rūpesčio grandinė, užsimezgusios gražios draugystės, apkabinimai, grįžtantys tada, kai tau, suaugusiajam, to reikia.  Ateina tokia diena, kai būna labai labai liūdna ir sunku, ir jau nebe tu auklėtinių, o jie tavęs paklausia, kas nutiko.

Tenka susidurti su įsibujojusia nuomone, kad lopšelio grupėje tėra tik priežiūra ir jokio ugdymo. Deja, neįmanoma atsakyti už visus pedagogus, bet puikiai žinau, kad įstaigoje, kurioje dirbu aš – ugdymas vyksta nuo mažų dienų – mes grupėje ne tik žaidžiame, šokame ir dainuojame, bet drauge su vaikais, taikant STEAM metodiką, mokomės pažinti aplinką ir pasaulį, naudodami informacines technologijas susipažįstame su skirtingais gyvūnais, stebėdami jų hologramas, kuriame piešinius iš spalvotų ryžių ar kurdami augalų kompozicijas, kurias apšviečiame šviesos lentos pagalba. Kitaip tariant, tai, kas ir kaip vyksta grupėje, priklauso ne nuo vaikų amžiaus, o nuo pedagogo indėlio. Išmėtytas kruopas visada galima surinkti, o nuskabytus augalų lapelius, mokantis skaičiuoti ar lyginant skirtingus augalus ir lapų dydį, galima panaudoti darbeliams iš gamtinių išteklių. Tereikia tik noro būti, veikti, kurti!

Dažnai išgirstu klausiant, ką aš sau manau, namie turėdama tris mažytes dukrytes ir dar dirbdama darželyje-mokykloje. Man patinka dirbti su vaikais, jų šypsenos, apkabinimai, dėmesys. Man patinka prigalvoti jiems neįtikėčiausių veiklų ir užduočių, kartais nelengvų pagal amžių, bet bendromis jėgomis visada įgyvendinamų. Man gera matyti susidomėjusius vaikų veidus, nuostabu parodyti kažką naujo dar ir dar. „Darželis darbe, grįžti namo – vėl darželis“ esu girdėjusi begalę kartų. Nesiginu, kad darbas ar gyvenimas su vaikais yra labai lengvas ir nėra ką veikti. Būna tikrai visokių dienų. Bet svarbiausia, kaip jau minėjau, yra „būvimas vaikuose“ – aš žinau, kuo gyvena mano vaikučiai grupėje, kokios nuotaikos vyrauja ir ko mes kartu galime siekti vienu ar kitu metu. 

Taip aš esu savo vaikuose – nuolat, net kai esu darbe, galvoju apie savo dukrytes, pasiilgstu, o susitikę po darbų stengiamės kuo smagiau leisti laiką. Visai nesvarbu, ką veiksite su vaikais – tuo metu jūs turite atiduoti jiems save net ne šimtu, o dviem šimtais procentų. Turite parodyti, kad jie jums iš tikrųjų svarbūs, kad jūs juos mylite visada, nesvarbu, kad jūsų nėra šalia. Kartais mano dukrytėms pritrūksta dėmesio, tas tiesa. Bet jos žino vieną svarbią tiesą: „mamyte, tu visada gyveni mano širdelėje. Visada visada“.

Dovilė Leknickienė
Vilniaus Volungės darželis-mokykla